Labai niūri kasdienybė…

Nusprendžiau į šį blog’ą kišt ne vien filmų anonsus, jolab, neseniai net ne iki galo peržiūrėtas “My Bloody valentine – 3D“ sugebėjo eilinį kartą sulaukti mano didžiai kreivo žvilgsnio.

Galiu pasakyti, kad kreivai jaučiuosi, kai nenueinu į mokyklą. Mėšlas.

Išvedžiau vargšą žmogų iš kelio, o dabar jis veda mane…

Skambant lėtam, tačiau didingam ambientui sau mintyse prisiekiu, kad daugiau taip nedarysiu, bet žinau, tikiu, kad tai atsitiks. Ir visai nesvarbu, kiek kartų, svarbu tik tai, kad tokio sadomazochiso kaip manęs reiktų dar sugebėt paieškot, nežinau, kodėl kai kuriems žmoniems aš patinku. Arba jie apsimeta. Tikriausiai.

DSC00256

Pirmą kartą čia išsipasakosiu, pasakysiu, kad mane užknisa žmonės, užknisa bendravimas, užknisa aplinka, bet ką daryt jeigu reikia tos šilumos, iš kur jos gauti, jei ne iš kito žmogaus? Internetu neatsisiųsi, o jei ir atsiųs, tai nebent netikrą šilumą. Taip kad, su žmoniem vistiek taikytis reikia. Ir man vis dar neatsibodo visiems aiškinti, kad man nuoširdžiai pė iks ant visko visko gyvenime (nors realiai visai ne). Man tik reikia elementaraus supratimo 🙂

————————————————————————————————————————

Sukasi: Jesper Kyd – Day Light In New Orleans.

Nuotaika: Kreiva.

18.38_EDIT: Atrodo, kad diena jau eina vakarop, bet nuotaika dar prastesnė, sukruštas oras. Nekenčiu savęs.

Reklama

Vienas atsakymas to “Labai niūri kasdienybė…”

  1. Žinai, jei žmonės, kurie bendrauja apsimestų, tikrai nesulauktum žmogiškos šilumos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: