Archive for the Blevyzgojimai Category

Talking To My Fingers.

Posted in Blevyzgojimai, Kūryba, Melancholija, Menas on birželio 9, 2009 by Ligonis.

2986279483_29b3824687

Berniukas Ir Mergaitė
Mes gyvenom be kaukių,
Atvirom širdim, stukseno –
Širdį kažkas tikro.
Gyvenom.
Mes džiaugėmės nuostabia –
Laime tada, tikrą –
Jausmą buvo galima pajaust.
Mes mokėmės.
Mokėm vienas kitą gyvent,
Džiaugtis, žalotis, jausti…
Ir tai buvo tikra…
Ir atėjo Ji…
+++++++++++
Dabar mes gyvenam su kaukėm,
Uždarom širdim laukiam –
Giliai sieloj – Pabaigos…
Mes laukiam.
Ir džiaugiamės ta netikra –
Laime suvaidinta. Suprantam,
Kad nieko nebeliko jaust.
Mes norim kaip tada –
Bet neužtenka noro ir jėgų –
Kančiai, skausmui, vilčiai…
Ir tai yra tikra.

3562199144_a0196166bc

Kodėl Tu leidai sau,
Kančias mano prikelt
Kodėl Tu sau nuleidai,
Už ką tos akys Tau?

Už ką Tau tas dangus?
Už ką jame lietus,
Už ką palikai namus,
Už ką? Juk nebebus…

Kodėl Tu vis kartoji,
Tylėdama kalbi
Kodėl širdis manoji
Jau nebeplaka nakty.

Aš nebelauksiu,
Kodėl Tu taip elgiesi?
susideginsiu,
Tavo tamsios nakties…

RITUAL06

SKRYMING SAILENS

Tyla.
Stoviu vienas aplink
jie žiūri link
Manęs jau supa.
Tyla.
Nebekontroliuoju vis
dar bet gyvent noriu
Savęs nes tikiu
Kad kažkas ateis ir
Pasibels į mano pasamonės
Duris su didžiuliu
Trenksmu ir mane
pažadins iš letargo
miego kuriame įbridęs
Aš iki kelių ir daugiau
Rašau eilėraštį
Dabar reiškiuos.
Garsas.
Garsai garsai, fantazija
Sutraumuota sugriauta
Mano.
garsas.
Garsas!
Šaltis ir nustoja
nebesiburia aplink
Jau mane.
Tyla.
Mirtis aplankė
Jau čia.
Tyla.
Vargonai gaudžia skrodžia
Tylą virš mano slenksčio
Pasamonės.
Tamsa.

RITUAL36

Reklama

Labai niūri kasdienybė…

Posted in Blevyzgojimai, Melancholija on birželio 3, 2009 by Ligonis.

Nusprendžiau į šį blog’ą kišt ne vien filmų anonsus, jolab, neseniai net ne iki galo peržiūrėtas “My Bloody valentine – 3D“ sugebėjo eilinį kartą sulaukti mano didžiai kreivo žvilgsnio.

Galiu pasakyti, kad kreivai jaučiuosi, kai nenueinu į mokyklą. Mėšlas.

Išvedžiau vargšą žmogų iš kelio, o dabar jis veda mane…

Skambant lėtam, tačiau didingam ambientui sau mintyse prisiekiu, kad daugiau taip nedarysiu, bet žinau, tikiu, kad tai atsitiks. Ir visai nesvarbu, kiek kartų, svarbu tik tai, kad tokio sadomazochiso kaip manęs reiktų dar sugebėt paieškot, nežinau, kodėl kai kuriems žmoniems aš patinku. Arba jie apsimeta. Tikriausiai.

DSC00256

Pirmą kartą čia išsipasakosiu, pasakysiu, kad mane užknisa žmonės, užknisa bendravimas, užknisa aplinka, bet ką daryt jeigu reikia tos šilumos, iš kur jos gauti, jei ne iš kito žmogaus? Internetu neatsisiųsi, o jei ir atsiųs, tai nebent netikrą šilumą. Taip kad, su žmoniem vistiek taikytis reikia. Ir man vis dar neatsibodo visiems aiškinti, kad man nuoširdžiai pė iks ant visko visko gyvenime (nors realiai visai ne). Man tik reikia elementaraus supratimo 🙂

————————————————————————————————————————

Sukasi: Jesper Kyd – Day Light In New Orleans.

Nuotaika: Kreiva.

18.38_EDIT: Atrodo, kad diena jau eina vakarop, bet nuotaika dar prastesnė, sukruštas oras. Nekenčiu savęs.