on 9 birželio, 2009 by Ligonis.
Berniukas Ir Mergaitė
Mes gyvenom be kaukių,
Atvirom širdim, stukseno –
Širdį kažkas tikro.
Gyvenom.
Mes džiaugėmės nuostabia –
Laime tada, tikrą –
Jausmą buvo galima pajaust.
Mes mokėmės.
Mokėm vienas kitą gyvent,
Džiaugtis, žalotis, jausti…
Ir tai buvo tikra…
Ir atėjo Ji…
+++++++++++
Dabar mes gyvenam su kaukėm,
Uždarom širdim laukiam –
Giliai sieloj – Pabaigos…
Mes laukiam.
Ir džiaugiamės ta netikra –
Laime suvaidinta. Suprantam,
Kad nieko nebeliko jaust.
Mes norim kaip tada –
Bet neužtenka noro ir jėgų –
Kančiai, skausmui, vilčiai…
Ir tai yra tikra.
Kodėl Tu leidai sau,
Kančias mano prikelt
Kodėl Tu sau nuleidai,
Už ką tos akys Tau?
Už ką Tau tas dangus?
Už ką jame lietus,
Už ką palikai namus,
Už ką? Juk nebebus…
Kodėl Tu vis kartoji,
Tylėdama kalbi
Kodėl širdis manoji
Jau nebeplaka nakty.
Aš nebelauksiu,
Kodėl Tu taip elgiesi?
Aš susideginsiu,
Tavo tamsios nakties…
SKRYMING SAILENS
Tyla.
Stoviu vienas aplink
jie žiūri link
Manęs jau supa.
Tyla.
Nebekontroliuoju vis
dar bet gyvent noriu
Savęs nes tikiu
Kad kažkas ateis ir
Pasibels į mano pasamonės
Duris su didžiuliu
Trenksmu ir mane
pažadins iš letargo
miego kuriame įbridęs
Aš iki kelių ir daugiau
Rašau eilėraštį
Dabar reiškiuos.
Garsas.
Garsai garsai, fantazija
Sutraumuota sugriauta
Mano.
garsas.
Garsas!
Šaltis ir nustoja
nebesiburia aplink
Jau mane.
Tyla.
Mirtis aplankė
Jau čia.
Tyla.
Vargonai gaudžia skrodžia
Tylą virš mano slenksčio
Pasamonės.
Tamsa.